Jis pralaimėjo.
Jo Mirties Valgytojai šalinami vienas po kito. Tai siutino jį ir aiškiai bandė jo kantrybę. Viskas ko jam reikėjo, buvo Poteris: viskas ko reikėjo – Poteris, ir jo kaina buvo visiškai nesvarbi. Jam nereikėjo dėti pastangų dabar: visą Hogvartso armiją jis galėjo nušluoti nuo žemės paviršiaus, ir jam nebūtų reikėję kovoti. Tačiau jį sulaikė trys burtininkai ir jam teko su jais kovoti. Kažkas jį privertė tęsti kovą ir dar neleisti žudymo užkeikimo. Tačiau Voldemortas giliai savyje suprato, kad geriausia bus dabar pasitraukti, ir pratęsti kovą kitą dieną. Jis juk padarė pakankamai žalos, ar ne? Didysis magas kovojo dvikovoje su savimi pačiu, protiškai, nes jis atmetė kerus po kerų, norėdamas priimti sprendimą.
Belatriks vis dar kovojo, ir darė tai tikrai įspūdingai. Atrodė, kad ji neturi visiškai jokių minčių apie kovos baigtį. Voldemortui įspūdį paliko jos žiaurus juokas ir brutalus skerdimas: ragana po raganos, burtininkas po burtininko. Jis apsisprendė: ji tikrai liko psichiškai nesveika. Dabar prie sienos ji prirėmė Molę Vizli, kuri liko be jokio užnugario kovoje prieš Belatriks. Tai buvo didžiulė klaida Molei, tačiau dabar Voldemortas laikys Belą dar arčiau savęs ir tai jai pakėlė nuotaiką. Dvi moterys kovojo viena prieš kitą, o jas gaubė dūmų debesys ir šviesos blyksniai. Poilsiui moterys turėjo vos keletą akimirkų tarp žaibų blyksnių, ir Belatriks greitai nuvargo nuo tokių vaikiškų žaidimų. Voldemortas stebėjo jas iš šalies, juokdamasis iš Molės kvailumo, ir Belatriks kerų debesio aplink kraujo išdavikę. Belatriks vis dar žaidė ir, o taip, Bela!, pribaik ją! Su vienu pykčio perpildytu nusikvatojimu ji padarė tai.
Žaliasis žaibas, paleistas tinkamu laiku į tinkamą taikinį, ir Molė Vizli jau gulėjo nebegyva. Netrukus pasigirdo ir siaubo perpildyti riksmai, nes Belatriks kvatojo ir šaipėsi iš vaikų, apie tai, ką ji ką tik užmušę. Net besikaunantys burtininkai dvikovoje su Voldemortu sustojo, žiūrėdami į pasilinkai gulinčią Molę ir nebegyvas bet vis dar atmerktas jos akis. Belatriks dainavo ir šoko aplink kritusiąją, šaipydamasi iš viso Hogvartso. Tačiau dabar, visi tame kambaryje buvę žmonės spoksojo tik į Belatriks: kiekviena tame kambaryje buvusi akis buvo nukreipta į ją, ir ji palaimingai sukrykštė.
Ačiū Dievui, ji pastebėjo tai laiku: greitas „Protego!“ ir ji vėl saugi. Tačiau, Voldemortas žinojo, kad nuėjo per toli, ir geriausia dabar buvo pasitraukti. Belatriks buvo labai nesaugu, ir geriausias variantas buvo dingti ir su visa grupuote aptarti likusius kėslus. Voldemortas negalėjo nepamatyti mergėjančių savo karių. Jis turėjo daryti staigų sprendimą. Staigiu lazdelės mostu jis išsprogdino tolyn Kingslį, Makgonagal ir Trimitą, ir greitai pakilo į orą. Jis skrido be šluotos, sparnų ar Testralio: iš viršaus, jis trankė žaibais žemyn į kovojančią minią, ir niekas negalėjo jo sulaikyti. Visa tai jis darė, bandydamas apginti Belatriks ir kitus likusius jo pasekėjus. Viskas ką jam reikėjo padaryti, tai perspėti Mirties Valgytojus apie atsitraukimą, stebint, kaip krenta Roulis, ant jo ir Dolohov...
Belatriks šoko aplink, leisdama kerus tai dešinėn, tai kairėn. Ji tapo įsiutusi dėl jos mirusių bendrų, nesvarbu kiek jų nekentė. Dabar ji buvo nusiminusi dėl to, kad pralaimėjo, ar dėl to, kad Hogvartsas nugalėjo? Voldemortas akimirkai susimąstė. Likę gyvi Mirties Valgytojai jautė jos įsiūtį ir patys ėmėsi darbuotis su didesne jėga ir agresija. Voldemortas šovė žemyn į Makgonagal su žaliojo žaibo blyksniu...
- Protego!
Ne... Ne, tai negali būti jis! Tai negali būti jis, kurs ką tik nusimetė neperregimąjį apsiaustą. Tai negalėjo būti Poteris! Jis užmušė Poterį ir tuo įsitikino! Narciza jam pasakė, kad jis nebegyvas! Nejau ta moteris yra ant tiek kvaila, kad nebegali atskirti gyvo ir mirusio žmogaus?! O gal ji Poteriui kažką padarė? Voldemortas pajuto įsiūtį , kylantį jo krūtinėje, kaip didžiulė banga užliejanti ir anuliuojanti visas jo mintis. Viskas ją jis jautė, tebuvo pyktis ir dar vienas pažeminimas.
Žmonės netikėtai ėmė plyšauti, sveikinti ir džiaugtis, ir Voldemortas pirmą kartą pasijudo bejėgis tam sukliudyti. Jis nesitikėjo kažko panašaus į tai. Jam atrodė, kad jis triumfuos nugalėjęs tą nelemtą berniūkštį, ir visi kris jam po kojų. Voldemortas nusileido žemyn, nepatikliai spoksodamas į Poterių vaikėzą, kuris sukėlė jam tiek daug vargo ir abejonių. Minutėlę jis stovėjo sukrėstas, nes mūšis baigėsi ir...
- Avada Kedavra!
Nesuprantamas riksmas iš Belatriks lūpų ir paskui viskas tapo juoda.
Temos pavadinimas: Tie My Rope 
Št. 07 24, 2010 6:04 pm