Erikos kūryba.

Čia pati pirma istorija, kurią parašiau.
Tai buvo gal prieš metus laiko ;D
Hm .. ;}
Labai nesmerkit.






Ji bėgo. Bėgo ten, kur nešė kojos. Niekas jai neberūpėjo. Nesvarbu, ką pagalvos aplinkiniai, nusispjauti, ką pasakytų kuris nors bendraklasis, pamatęs ją lekiančią ir žliumbiančią it beprotę. Kamilė tik norėjo pasprukti nuo realybės, norėjo viską pamiršti ir atsidurti ten, kur niekas jos nepažįsta, kur ji galėtų nieko negalvoti.

Staiga ji į kažką atsitrenkė. Ėmė atsiprašinėti paprasto valkatos. Jų žvilgsniai susitiko. Kamilė jo rudose akyse pastebėjo kažkokią ugnelę. Ji nesuprato kodėl, bet ėmė tam nuskurusiam žmogui pasakoti visą savo gyvenimą.

- Buvau tokia laiminga, kai jis pakvietė mane į pasimatymą. Skrajojau padebesiais. Tą nuostabų rugsėjo dvidešimt ketvirtosios vakarą patyriau pirmojo bučinio skonį. Tai buvo geriausias pasimatymas pasaulyje. Ne... Tai nebuvo kažkas ypatingo. Mes tik stovėjome susikibę už rankų po žvaigždėtu dangumi. Kol galiausiai įvyko tai, kas įvyksta visų filmų pabaigoje. Taip, mes pasibučiavome. Tada dar jo paklausiau ar mūsų filmas jau baigėsi. Bet Lukas patikino, kad šis filmas dar tęsis. Tačiau tęsinio tebelaukiu iki šiol... Kaip manote, gal aš blogai bučiuojuosi?

- Nežinau kaip tu bučiuojiesi, bet žinau, kad kaip šiandieną, kaip dabar nebebus taip niekada...

- O aš nežinau ką tai turėtų reikšti.

- Kai ateis laikas viską suprasi. O tu tęsk. Juk negali būti, kad tiek ašarų išliejai tik dėl vaikino.

- O aš jums neįkyrėsiu?

- O turėtum?

- Aš jūsų nesuprantu...

- Vaikeli, į neteisingą klausimą nėra teisingo atsakymo.

Kamilė dar kartą pažvelgė į valkatos akis. Jose ir vėl sužibėjo ta keista ugnelė. Ir mergaitė prabilo:

- Mano vyresnysis brolis buvo toks geras, linksmas, mielas vaikinas.

- Kodėl buvo?

- Dabar jis nebėra tas žmogus, kurį pažinojau šešiolika savo gyvenimo metų. Mantas įklimpo į narkotikų liūną. Jis tapo irzlus, piktas, agresyvus. Aš juo šlykščiuosi, bet negaliu užgniaužti meilės jam... Man gaila jo. Vis sapnuoju jį negyvą, gulintį kažkokiame apleistame name, šalia jo tuščias švirkštas...

- Sapnai niekada neišsipildo.

- O kas jeigu? Jeigu jūs to nežinote? Jeigu jūs klystate?

Žmogus tylėjo. Atrodė, kad jis negirdėjo šių klausimų. Kamilė tęsė:

- Mes norėjome jam padėti. Nuvežėme jį į reabilitacijos kliniką. Tačiau po savaitės Mantas pabėgo iš ten... Niekas nežinojo, kur jis... Visą mėnesį apie jį negirdėjome jokios žinios. Kol...

Kamilė pravirko.

- Nusiramink, vaikeli. Viskas bus gerai. Kas nutiko tavo broliui?

- Vieną vakarą sulaukėme skambučio iš ligoninės. Mantą partrenkė automobilis. Jis jau tris mėnesius komos būsenoje. Jei jis mirs...

- Taip neįvyks.

Mergaitė nesuprato kodėl, bet ji patikėjo valkatos žodžiais.

- O dabar dar tėvai pranešė, kad jie skiriasi! Jiems nerūpi mano jausmai! Jiems nesvarbu, kaip aš dabar turėsiu gyventi!

- Jie tave myli, bet turi suprasti, kad ir jie nori būti laimingi.

- O kaip aš?

- O tau viskas bus gerai.

- Nežinau kodėl, bet aš tikiu kiekvienu jūsų žodžiu. Pasikalbėjusi su jumis pasijutau geriau. Labai jums ačiū.

Valkata nusišypsojo ir pradėjo raustis kišenėje.

- O kuo jūs vardu? – paklausė Kamilė.

- Svarbu ne vardas, o pats žmogus. Štai, paimk šitą ir susitvarkyk savo gyvenimą.

Kamilė paėmė iš jo rankos mažą dėžutę. Atidarė ir rado joje laikrodį.

- Ačiū, bet kodėl jūs man jį duodate? – pakėlusi galvą paklausė mergaitė.

Tačiau keistojo vyriškio nebebuvo. Kamilė atidžiau apžiūrėjo dovaną. Tai buvo labai keistas raudonas laikrodis. Skaičiai buvo surašyti priešinga kryptimi, nei normaliuose laikrodžiuose. Mergaitė užsisegė laikrodį ir paspaudė vieną iš dviejų mygtukų, tačiau laikrodis nereagavo, paspaudė antrajį – taip pat nieko.

Staiga kažkas patapšnojo Kamilei per petį. Mergaitė atsisukusi išvydo Luką.

- Labas! Ką tu čia veiki? – paklausė jis.

- Aha. Labas. Aš tik... ėėė... Nieko.

- Matau, kad nieko, - su šypsena veide atsakė Lukas, - Ei! Tau viskas gerai? Atrodai, lyg būtum verkusi.

- Ne. Taip. Man viskas gerai. Tiesiog kažkas įkrito į akį.

- Kuris tipas iš tų kvailai spoksančių galėjo tau krist į akį? – nusijuokė vaikinas.

Kamilė pažvelgė ton pusėn, kur žiūrėjo Lukas. Keletas vaikinų žiūrėjo į ją ir juokėsi. Ji pasijuto nejaukiai. Ar jie ilgai ją stebi?

- Lukai, atleisk, bet man jau laikas.

- Gal tave palydėti? Vis dėlto šis rajonas ne pats saugiausias. Nesuprantu ir ką tu sau manei čia ateidama?

- O ką pats čia veiki?

- Tiesą sakant aš gyvenu šioje gatvėje. Ir ėjau namo, kol nepamačiau tavęs stovinčios štai čia. Tai nesakysi, kodėl čia atsibeldei?

- O ką negalima?

- Aš tik... – vaikinukas pasižiūrėjo i ją nustebęs ir nutilo.

- Atleisk, Lukai. Šiandien man keista diena.

- Aišku. Bet vis tiek norėčiau tave palydėti.

Kamilė pajuto tik tiek, kad krenta...

Pabudusi pastebėjo, jog yra nepažįstamoje vietoje. Ėmė dairytis. Kambarys buvo nedidelis, ant grindų mėtėsi sąsiuviniai, knygos, kojinės, žaislai. Prie vienintelio lango stovėjo stalas, taip pat apverstas daiktais. Spinta buvo apklijuota plakatais, iš kurių žvelgė D.Villa, I.Casillasas, F.Toressas, C.Ronaldo ir kiti futbolininkai. Prie lovos buvo padėta gitara. Staiga atsidarė kambario durys ir įėjo Lukas. Kamilė su palengvėjimu atsiduso.

- Pagaliau atsibudai. Jau ketinau skambinti gydytojui. Beje mama paskambino tavo tėvams, pranešė, kad esi pas mus. Jie dėl tavęs nerimavo.

- Ačiū, Lukai. Bet kaip aš čia atsidūriau? – paklausė mergaitė ir patogiau įsitaisė ant lovos krašto.

- Kai nei iš šio nei iš to gatvėje nualpai, sumaniau tave parsitempti namo. Bet jei būtum perspėjusi, kad atvyksi į svečius, būčiau apsitvarkęs kambarį.

- Ak, Lukai... Atleisk.

- Neatsiprašinėk, juk negalėjai žinoti, kad pasidarys silpna.

- Lukai, gal aš jau eisiu namo.

- Tau gal protas pasimaišė? Nori vėl nualpti? Truputį pailsėk, atsigauk, o tada aš tave parvešiu namo.

- Lukai, ačiū tau už viską. Jei ne tu, Lukai, turbūt dabar gulėčiau toj gatvėj...

- Nebūtina mano vardą kartoti šimtą kartų.

- Atleisk.

- Ir neatsiprašinėk. Iš pradžių pamaniau, kad nualpai dėl manęs, bet kai įkritai man į glėbį ir neatsimerkei... – Lukas ėmė kvatoti.

- Lukai, liaukis!

- Merginos alpsta dėl manęs, bet į glėbį nė viena dar nebuvo įkritusi.

- Lukai!

Vaikinas pasižiūrėjo į ją, kaip į pamišėlę ir Kamilė taip pat pratrūko juokais. Kai pagaliau abu nusiramino, Lukas ją pabučiavo. Tik staiga pro duris įlėkė kokių septynerių metų mergaitė.

- Kavalėrius su pana virė košę su smala! Kavalėrius pabučiavo, o panelė išvažiavo! – uždainavo ši.

- Agne! Dink iš čia! – sušuko Lukas.

- Pasakysiu mamai, ką jūs darėte! – pasakė ji ir nutaisė nekaltos mergaitės mimiką.

- Aš tavęs nekenčiu!

- Tik todėl, kad esi minkštas, ir nesugebi manęs įveikti, - ėmė postringauti Agnė.

Mergaitė priėjusi prie lovos įsispraudė į tarpą tarp Luko ir Kamilės, kuri smalsiai žiūrėjo, čia į vieną, čia į kitą.

- Aš esu Agnė, mažoji Luko sesutė, - pradėjo pasakoti mažoji,- nors jis sako, kad manęs nemyli ir nekenčia, aš žinau, kad taip nėra. Įsivaizduoji, visada kai mes susipysktame ir pradedame muštis, jis nieko man nedaro ir visada pralaimi. Ech.. Tikras nevykėlis. O vieną kartą, kai žiūrėjo televizorių ir rodė kažkokį filmą. Eee... Titaniką! Taip mes žiūrėjome Titaniką. Nepatikėsi, bet jis apsižliumbė.

Agnė pradėjo taip skaniai juoktis, kad atrodė nėra nieko mieliau, kaip stebėti besijuokiantį vaiką.

- Arba eini iš čia, arba pasakysiu mamai, kad apliejai kompiuterį sultimis. Tada tau klius... – su šypsena veide išrėžė Lukas.

- Na gerai gerai... Kaip tu mane nervini.

Ir ji išėjo iš kambario.

- Kokia ji miela, - pasakė Kamilė.

- Ji tikras velnias.

- Ak, Lukai...

- Ir aš tikrai nesu kažkoks mulkis nesugebantis apsiginti nuo jaunesnės sesers...Aš juk negaliu jos mušti, taigi ji mergaitė... Ir dar tas Titanikas. Tada man paprasčiausiai kažkas įkrito į akį ir išsprūdo ašara...

- Tu toks mielas, - susižavėjusi leptelėjo Kamilė.

- Kur gi ne...

Šį kartą Kamilė jį pabučiavo.

- Em... Atleisk... Aš tik...

- Viskas gerai, - šypsodamasis pasakė Lukas.

- Jauku pas tave, bet gal aš jau eisiu.

Mergina pažvelgė į valkatos dovanotą laikrodį, bet nesupratusi kiek laiko jis rodo, paspaudė pirmąjį jo mygtuką. Ir staiga...

Ji pažvelgė į Luką. O šis sėdėjo sustingęs, žiūrėjo į vieną tašką ir šypsojosi. Kamilė ėmė jam moti prieš akis, klykti į ausį, kutenti jį, net trenkė antausį. Tačiau vaikinas nesujudėjo. Ji išėjo iš kambario, nuėjo į virtuvę, joje išvydo Luko mamą. Ji stovėjo nejudėdama, rankoje laikė samtį, kuriuo maišė ant viryklės uždėtame puode verdamą sriubą. Prie stalo sėdėjo Agnė. Mergaitė buvo pakėlusi šaukštą su ledais ir artino jį prie burnos. Tačiau ir ji buvo sustingusi. Kamilė pripuolė prie lango ir išsigando to, ką pamatė. Gatvėje žmonės nejudėjo, mašinos nevažiavo, nebuvo girdėti nė garso. Mergina grįžo į Luko kambarį ir atsisėdo taip, kaip sėdėjo prieš išeidama. Ji jau ėmė įtarti, kad dėl šio keisto įvykio kaltas tas nenormalus laikrodis. Nors pati tuo mažai tikėjo, tačiau pabandė paspausti antrąjį laikrodžio mygtuką. Vos tik paspaudė Lukas lyg niekur nieko prabilo:

- Ką gi, leisk tave palydėti.

- Ką?

Vaikinas pasižiūrėjo į ją nustebęs ir tarė:

- Nu palydėsiu tave iki namų, jei vėl sugalvotum pusiaukelėj pailsėti.

- Taip... Aha... O tu nieko keisto nepastebėjai?

- Na nebent tai, kad kažkaip keistai peršti skruostą, bet manau tai nieko blogo nereiškia.

- Tikiuosi.

- Tai einam?

- Kur? – mergina vis galvojo apie tą keistą įvykį, nutikusį prieš kelias minutes.

- Tu gal šaipaisi?

- Aš... Em.. Atsiprašau.

- Kvailutė, - linksmai atsakė Lukas.



Norit sužinot kaip viskas klostėsi toliau? :D