Koridorius

Koridorius, vedantis po požemius.

Dairydamasi Ariellė lėtai ėjo koridoriumi, ieškodama kokių nors slaptų durų ar kitokių paslapčių. Ji net neabejojo, kad čia gali sutikti jos įsivaizduojamą pabaisą ir su ją susikauti. Nuklydusi į svajas apie įnirtinga kovą ji tik dabar suprato, kad jos mokinukė gerokai atsiliko. "Kad tik nepasiklystu" - sunerimo.

- Štai kur tu! - džiugiai šyptelėjo ji. - Na taip, visa mokykla tarytum painus labirintas, - nusijuokė. - Man čia patinka. Ši vieta atrodo tokia pilna paslapčių ir pavojų. Buvai čia užsukus ankščiau? - pasidomėjo.

- Tai aišku, - pritariamai linktelėjo ir lėtai ėjo tolyn, tyrinėdama senovinius raštus ant sienų.
Kaikurios vietos buvo išraižytos runomis, kurios tikrai turėjo kažką reikšti. Bet Ariellė nebuvo šios srities specialistė, ji išvis nieko nenusimanė apie runas. "Reikėtų kada atsinešti runų reikšmių vadovėlį ir patyrinėti šiuos užrašus" - nusprendė ji ir atsisuko į Lily.
- Domiesi runomis? - paklausė.

- Manau tai idomus mokslas, - toliau tyrinėdama užrašus pasakė ji. - Prisimenu kadaise turėjau labai storą runų knygą su visais būrimo būdais, reikšmėmis ir kita įdomia informacija. Bet kažkur ta knyga dingo, - ji gūžtelėjo pečiais. - Keista.

Ariellė pastebėjo Lilės žvilgsnį ir nuėjo prie sienos, prie kurios ji stovėjo. Pradėjo apžiūrinėti runų ženklus.
- Reikėtų runų knygos su reikšmėmis. Tada galėtume išsiaiškinti kas čia rašoma, - pasakė ji.

- Tai žinoma, kad yra. Ir net ne viena. Gal dar yra ir uždraustajame skyriuje, - susimąstė.
Tačiau jos apmąstymus nutraukė kažkoks keistas garsas. Lyg kažkoks krebždėjimas.
- Tu girdi? - tyliai paklausė Lilės.

- Gal po grindimis apsigyveno pelės? - spėjo Ariellė. - Aš nekenčiu pelių. Tarakonų taip pat, - pasakė ji ir pasistengė išbūti kuo tyliau, kad aiškiau girdėtų tuos garsus.
Staiga jie nutilo.
- Įdomu kas ten buvo, - pasakė ji susimąsčiusi.

Vėl tas pats garsas. Ariellė krūptelėjo.
- Po paraliais, kas ten bebūtų, jūs mūsų neįbauginsit, - suriko ji išsitraukė lazdelę.
Lėtai ėjo link vietos, iš kurios sklido tas garsas.

Garsas vis stiprėjo, stiprėjo, stiprėjo... staiga profesorė atšoko gerą metrą atgal. Kažkas bandė išsiveržti iš po grindų ir įnirtingai lupo lentą.
- Dinkit, - riktelėjo ji ir sušuko. - Aquamenti!
Užliejusi kažkokį gyvį vandeniu ji kurį laiką išvengė jo antpuolio. Bet ji žinojo, kad jis grįš. Ji buvo tuo visiškai tikra.

- Aš tap pat. Bet ir kas ten bebūtų, jie tikrai nebus stipresni už mus, - svarstė ji ir atsargiai priėjo prie tos vietos, iš kurios visai neseniai buvo pasirodžiusi kažkokios butybės galva.
Akimirką niekas nepasirodė ir požemiuose įsivyravo tyla. Profesorė atsiduso ir apsisukusi jau ėjo atgalios, kai vėl tas pats triukšmas palietė jos ausis. Ji sustingo, bijodama atsisukti, rankose pradėjo drebėti burtų lazdelė. Ji staigiai atsisuko iškėlusi ją ir pamatė iš po grindų lendant kažkokius monstrus, labai panašius į kaukoles.
- Lily, - sušnibždėjo mergaitei, bet tos kaukolės vis ropštėsi ir ropštėsi.
Atrodė joms nebus galo. Vadovė nutaikė lazdele į prie jas artėjančius monstrus ir vienu lazdelės mostu nubaidė juos šalin. Tačiau kiti čiupo merginai už kojos ir pradėjo ją tempti.
- Atšokit jūs, bjaurūs šliužai! - riktelėjo ji ir pradėjo muistytis.

Ariellė nuspyrė kitus koja ir atsistojusi pribėgo prie Lily.
- Ačiū, - šyptelėjo jai ir atidžiai stebėjo, kad jie vėl nepasirodytų.
Nutaikiusi lazdele į išvirtusius monstrus ji mostelėjo ja ir suvarė juos po grindimis, o tada pataisė lentą, kad ji vėl būtų savo vietoje.
- Eime, - paragino mokinę ir nužingsniavo gilyn į požemius.

Ariellė vėl išgirdo kažkokius garsus. Lyg ir kažkas eitų link jų, bet tai nepanešėjo į žmogaus žingsnius. Veikiau į godzilos. Ji timptelėjo Lily už apsiausto skverno ir pati nubėgo pasislėpti už kampo. Ji stengėsi neišleisti nė garselio. Kad ir kas tai bebūtų ji nenorėjo, kad ją pamatytų.