Uždraustasis Miškas

Lara įėjo su mokiniais į mišką kokius 5 metrus ir sustojo.

-Ir viskas? Toliau neisim?-paklausė Moni žiūrėdama į profesorę su nusivylimu.

Sustojusi žiūrėjo į profesorę.

-Eisim, bet palaukit.
Tada išsitraukė lazdele ir suriko:
-Lumos perus minimum!

Nušvietė galinga šviesa.

Moni papraščiausiai nusileido ant akių akinius nuo saulės ir tarė:
-Dabar jau galim aiti?

-Reikia pasilpnint šviesą,- tarė ir mostelėjo lazdele. Šviesa susilpnėjo.

Gabrė papurtė galvą.

Moni nusiėmė akinius ir juos kaip ir visada užsidėjo ant galvos vietoj lankelio.

-Na einam toliau,- pasakė ir paėjusi 10 m vėl sustojo.

sustojusi apsidairė.

Moni taip pat ėjo su profesore jai sustojus tarė:
-Kas dabar blogai?

-Ne blogai. Žiūrėkit ten,- pasakė ir parodė į vienaragį.

-O gražus vienaragis,-pasižiūrėjo ir nusišypsojo.

-Prieikime arčiau,- pasakė ir priėjo arčiau vienaragio. Ji pamatė, kad jis sužeistas.

Moni tai pat priėjo ir pastebėjo sužeidimą:
-Hm.. vaistinėlę turit?

-Ne, čia užteks kerų.
Ji sumurmėjo užkeikimą ir žaizda susigydė.

-Puiku,-nusišypsojo,-Ainam toliau ar ieškom to kas sužeidė ir darom medžioklę?

Ji stebėjo gulintį.

Tyliai prisėlino ir niekas jos nepastebėjo. Ji žinojo kur eiti, nes slapčia čionai dažnai vaikščiodavo ir niekas jos nepastebėdavo.

-O kaip jūs norėtumet, ieškoti to gyvio ar eiti tolyn?

- Būūūūūū!!!!!- Ji tai surėkė taip garsiai, kad keli mokiniai išsigandę aiktelėjo.

-Manau eiti tolyn ir ieškoti kartu,-nusišypsojo Moni.