Bendrasis mokinių kambarys

Ateina ir atsisėda.

Carelly sunkiai atstūmusi sunkias, medines duris pagaliau pasiėkė bendrajį kambarį. Tik įėjusi į jį pamatė merginą. Varniukė jos nepažinojo, tačiau nenorėjo būti nemandagi, tad įsišiepusi tarė
-Sveikute - linksmai nustryksėjo ir drėbėsi į vieną iš minkštų kreslį. Tada apsižvalgė. Kambarys buvo erdvus. Jame vyravo visų koledžų spalvų mišinys ir tai sukūrė jaukią erdvę. Židinys tingiai plekšėjo ir skleidė malonią šilumą, kuri Carelly sukėlė mieguistumą.

Carelly susiraukė kai nesulaukė klastuolės pasisveikinimo
-Nu ir kultūra šių laikų - tyliai subanbėjo po nosim. Tingiai pasimuisčiusi krėsle, pagaliau išsiriopliojo iš jo. Kiek pasiražiusi ais nusuko į langą. Už jo buvo aklina tamsa ir matyti nieko nebuvo į manoma. Nors Varniukėką tik buvo susiruošusi pakvėpuoti grynu oru, tačiau ši mintis jai nepasirodė tokia jau ir šauni, nes girdėjosi tylus lietaus lašų kapsenimas į langą, tad Carelly dar kartelį žvilgtelėjo į Klastuolę, kuri neaišku ar miegojo ar meditavo ar buvo ištikta transo būsenos. Varniukė gūžtelėjusi pečiais apsisuko ir išdrožė iš kambario.

Varniukė niūriai linguodama link bendrojo kambario, kažką panosėje bumbėjo. Priėjusi, prastūmė duris. Kažkur viduje Carelly tikėjosi bent ką nors sutikti, tačiau įkišusi galvą, mergaitė susiraukė. Kambarys buvo tuščias
-Kaip visada - suniurnėjo ir įpėdino į jį, uždarydama paskui save duris.
Nudūlinusi prie židinio, drėnėsi į krėslą, kuris buvo netoli jo. Varniukė, nors ir buvo nepatenkinta, tačiau nepamiršo, jog tik ką kaleno dantimis, tad nusprendė bent truputi sušilti. Vistiek, visoje mokykloje buvo tylu, tarytum visi būtų žiemos miegu užmigę. Patogiau susirangiusi krėsle, karelį stebėjo spragsinčią ugnį, kurį pamažu blėso.