Suoliukai

Suoliukai prie ežero.

Atėjo su Murka atsisėdo ant suoliuko, o Murka paleido pasilakstyti prie ežero.

Pasėdėjusi pasiėmė į rankas Murka ir išėjo.

Ateina atsisėda ir ima verkti.

Atėjo Lara ir paklausė:
-Kodėl verki?

- Geriau tai pasilaikysiu savyje nenoriu kitiems pasakoti. ;(

Lara atsisėdo ant suoliuko krašto ir pasakė:
-Tikrai nenori pasakoti?

- Net pati nežinau. Tiesiog esu labai liūdna kai negaliu daryti to kas leistina, ir užgaulioja kai paprasčiausią bananą atsinešu į kambarį ir jį valgau ant savo lovos, ir nuo to paliko kažkodėl kambarys kaip kiaulidė, ners manau esu jau per daug tvarkinga. Manau ši mokykla ne man, aš turiu iš čia dingti. - tai pasakiusi, pagriebia Murka ir kukčiodama išbėga.

-Mic,-sušunka Lara ir nuskuba paskui ją.

Buvo nuostabus vakaras. Nors nedidelė rasa, kurią buvo pasipuošusi žolė, išdavė, kad šiandien lijo, dabar oras buvo puikus. Saulė neryškiai švietė virš kalnų horizonto, o dangumi tarsi beribe jūra plaukė įvairių formų debesys. Kaip bebūtų keista, kad ir pačiuose paprasčiausiuose debesyse mergina sugebėdavo įžvelgti kažką įpatingo, mat jie buvo vis skirtingų formų. Vieni primindavo zuikuičius, belakstančius saulės nutviekstoje miško buveinėje, kiti panešėjo į širdelės formą ir mergina tarytum jausdavo, kaip jie įsmeigę į ją nebylius žvilgsnius ją stebi arba bando jai kažką pasakyti. Merginos fantazija buvo beribė. Ji nulipo akmeniniais pilies laiptais, ant kurių mėtėsi vienas kitas saldainių popierėlis, ir sustojo ant lygaus žemės paviršiaus. Apsidairė. Įkvėpusi gaivaus vakaro oro merginos veide atsirado šypsena. Ji lengvai tarsi plaštakė nuskriejo prisisunkusią gaivaus lietaus vandens pievele, o ją lydėjo švelnus vasariškas vejelis. Jis kedeno merginos plaukus ir apsiausto skvernus, tad ji kaskart vis pasitaisydavo plaukus. Dabar jie tolygiai krito ant siaurų merginos pečių, o neryškūs saulės spindulėliai žaidė pievoje, tad rasos lašai kaskart sutviskėdavo tarytum maži deimantai. Gėlių pievą tarytum magiškas kilimas dengė Hogvartso teritoriją, tad kiemas visad traukė neaprėpiamu savo grožiu. Aš myliu vasarą. Myliu vėsius vakarus. Myliu lietų, gamtą, gėles... o čia būna taip nuostabu, kai šviečia ryški saulutė, viskas atrodo taip gyva. Vėjyje atrodo tarytum gėlės šoktų linkmą šokį, medžiai joms pritariamai linguotų. O saulė šypsotųsi neįtikėtinai žavia šypsena... Mergina netrukus pasiekė suoliukus kiemo pakraštyje, kur šalia augo bukmedis. Įsitaisiusi ant jų ji užsikėlė koją ant kojos ir mėgavosi vakaro vėsa. Visada tokiais vakarais jai kildavo noras rašyti. Arba piešti. Ją visadą aplankydavo įkvėpimas. Todėl ji dažniausiai rinkdavosi tokį paros metą, kada jai dažniausia kyla įdomių minčių pamokoms. Ji nebuvo iš tų profesorių, kurie užduoda kalną namų dabų. Jos tikslas buvo peteikti informaciją kitokiu stiliumi. Tokiu, kuris juos sudomintų ir jie atliktų užduotį su noru, o ne kaip pareigą, be jokio įkvėpimo ir noro. Ariellė užsimerkė ir leido vėjui švelniai glostyti jos veidą ir nuolat kedenti jos plaukus. Ji, tarsi į gilią žydrą jūrą, nusklendė į svajas.