Tiltelis

Jauki vietelė, ežero pradžioje.

Vis dėlto Carelly nusprendė iškišti nosį į kiemą. Oras nebuvo palankus. Sunkūs, lietaus pilni debesys, niūriai kabėjo virš mokyklos, pilkindamai visą gamtovaizdį. Oras kvepėjo lietumi ir buvo atšiaurus. Drėgmė lindo po rūbais ir vertė pašiurpti odą. Varniukė buvo apsivilkusi ilgą mantiją ir mūvėjo storomis žieminėmis pirštinėmis. Žliugsėdama per šlapią purviną takelį, mergaitė užlipo ant tiltelio. Aplinkui kaip visada nieko nebuvo. Carelly jautėsi kiek vieniša, nes kiek slankiojo po mokyklą, mažai ką sutikdavo arba sutikdavo grupeles mokinių, kurie buvo jau susibendravę. Varniukė čia dar nieko nepažinojo, tačiau jau buvo įsidėmėjusi daugelio mokinių veidus. Ant tiltelio mergaitė alkūnemis pasirėmė į turėklus. Žvilgsnis buvo nukreiptas į ežero platybes, kurios tokiu oru atrodė, lyg didelė juoda dėmė. Po truputi pradėjo krapnoti lietus. Carelly šiaip ne taip sugraibiusi užsivožė gobtuvą ant galvos ir toliau žiopsojo į ežerą.

Lietus po truputį įsismarkavo ir dabar stambūs lašai byrėjo ir kiaurai sušlapindavo bet ką. Ežera kiekvienas lašas paskesdavo ir dingdavo palikęs sutrumstą Carelly atspindį. Mergaitė buvo taip pat šlapia, net ir goptuvas neapsaugojo. Akimis nulydėjusi paskutinį lašą, kuris dingo vandens gelmėje, varniukė atsitraukė nuo turėklo ir apsigrežusi nuskubėjo mokyklos link.